Lietuvos kurčiųjų sporto istorija verčia dar vieną reikšmingą puslapį: buvęs nepamainomas įžaidėjas kurčiųjų krepšinio aikštelėje, daugkartinis tarptautinių turnyrų, Europos čempionatų, 1997 m. olimpinių vasaros žaidynių prizininkas, dabartinis kurčiųjų merginų rinktinės vyriausiasis treneris kaunietis Remigijus Mykolas Balaišis išleido autobiografinę knygą „Kurčiojo aistra oranžiniam kamuoliui“.
Tai dar vienas jo iššūkis sau ir gyvenimui. Knygoje, kaip ir krepšinio aikštelėje, Remigijus drąsus ir atkaklus: nuosekliai pasakoja apie akmenuotą kelią į sporto aukštumas, turint sunkią klausos negalią. Autorius atskleidžia krepšinio pasiekimų spindesį ir kasdienybės prakaito spalvas. Pasakoja, kad visus vargus atperka nepakartojamas pergalių džiaugsmas!
Knyga supažindina skaitytoją su Lietuvos kurčiųjų krepšinio istorija, laimėjimais, sportininkų problemomis, su kuriomis jie susiduria garsindami Lietuvos kurčiųjų krepšinį šalies ir pasauliniu mastu.
Autobiografinio leidinio apžvalga
Pirmiausia skaitytoją autorius nustebins nesumeluotu nuoširdumu, informacijos gausa ir aštriu tiesiu žvilgsniu, vertinant gyvenimo reiškinius bei laimėjimus. Jam pasisekė vaizdingai ir detaliai atkurti svarbiausias akimirkas iš sportinio gyvenimo, kiekvieną kart įpinant asmeninius pastebėjimus.
Knygoje – mieli vaikystės prisiminimai iš gimtojo Kauno, metai praleisti Vilniaus kurčiųjų mokyklos suole, jo nevaikiška aistra krepšiniui. „Tiksliai jau nepamenu, 4-oje ar 5-oje klasėje susidomėjau krepšiniu, per aikštelę skriejančio oranžinio kamuolio jėga. Tuomet negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo meistriškai ir virtuoziškai per aikštelę kamuolį varančio Šarūno Pečiulio...“ - knygoje dalijasi jaudinančiais prisiminimais autorius.
„Krepšinis buvo didžioji mano gyvenimo aistra ir tapo mano gyvenimo būdu, tačiau turėjau ir dar keletą pomėgių. Vienas iš jų – kelionės“, - rašo jis. Autorius papasakoja, kaip kartą vaikystėje sesuo vykdama į Kaukazo kalnus pasiėmė ir jį, bet prigrasė, kad jokių dejonių dėl pervargimo negalės būti... „Kelionę, kuri truko 3 savaites, ištvėriau didvyriškai, tiksliau, nebuvo poreikio dejuoti, nes mane, nė karto nemačiusį kalnų, jie taip sužavėjo ir pakerėjo, kad dar ilgai negalėjau šių vaizdinių išdildyti iš atminties, o trauka grįžti atgal buvo begalinė“, - rašo jis ir toliau knygoje veria nuostabiausius prisiminimų vėrinius iš tolimų kelionių. Į vienas šalis autorių nuvedė su sportine veikla susijusios kelionės, į kitas – beribis pasaulio pažinimo troškimas, jo veržlumas siekti to, kas kartais yra virš galimybių.
„Baigęs mokyklą toliau norėjau studijuoti Kauno kūno kultūros institute, deja, tuometinėje Tarybų Sąjungoje mums, kurtiesiems, tokie mokslai buvo nepasiekiami. Mano kartos kurtieji nuo vaikystės negaudavo invalidumo pensijos, turėjome invalidumo pensijai užsidirbti...“ - su apmaudu skaudžią praeities realybė mena žymus sportininkas. Tačiau baigęs sportinę karjerą kaip krepšininkas ir 2004 m. pradėjęs dirbti Lietuvos kurčiųjų moterų rinktinės vyriausiuoju treneriu įstojo į Kauno kūno kultūros akademiją, vertėjos padedamas išklausė trenerio kvalifikacijos tobulinimo kursą ir gavo licenciją.
Toliau autorius rašo: „Lietuvos sporto departamente buvo nuspręsta į nuostatus įtraukti ir neįgaliųjų trenerių kvalifikacijos kėlimo klausimą. Tai sužinojęs aš tiesiog netvėriau džiaugsmu. Iki 2006 m. rudens iš neįgaliųjų niekas neturėjo trenerio kvalifikacijos.“ 2008 m. Remigijui jau buvo suteikta nacionalinio trenerio kvalifikacija.
Knygoje autorius pasakoja apie savo, kaip žaidėjo, laimėjimus RTFSR krepšinio komandoje, pirmąjį Europos kurčiųjų vyrų krepšinio čempionatą, pokyčius atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę. Į penktąjį Europos kurčiųjų vyrų krepšinio čempionatą Tel Avive (Izraelis, 1992 m. ) komanda vyko jau su naujais Lietuvos Respublikos piliečio pasais. „Buvo nepakartojamas jausmas juos laikyti savo rankose“, - prisimena jis. Nors dėl pinigų stygiaus buvo išprašyti iš viešbučio, teko visur ieškoti pagalbos, tačiau vieninga komanda parsivežė aukso medalius!
Jo, kaip trenerio, darbas prasidėjo 1998 m. Krepšinio aikštelėje treniruoja ir mažuosius. „Kadangi su vaikais dirbu jau ne vienus metus, turiu pakankamai patirties ( ... ), bet šie laikai labai pakeitė mažuosius. Šiuo metu jie mieliau sėdi prie kompiuterių“, - apgailestauja jis. Knygoje plačiai atskleistas ir nelengvas trenerio darbas, svarbiausi laimėjimai.
Skaitant stebina jo veržlumas. „Sužinojęs, kad Kaune yra „Bungee“ – galimybė šokti iš 50 m aukščio, nuskubėjau to išmėginti“, - pasakoja jis.
Sportas, ekstremalūs pojūčiai - jo gyvenimo dalis. Be jų gyvenimas kaip be prieskonio...
Rengdamas leidinį Remigijus įdėjo daug pastangų: knyga gausiai iliustruota nuotraukomis – dauguma iš jų spalvotos. Įdomi knyga, be abejonių, nudžiugins kiekvieną skaitytoją.